Japoniškojo budizmo įvairovė
Nusilpus minėtųjų šešių sektų įtakai Heian laikotarpyje (Heian jidai平安時代,794 – 1185 m.) iškilo dvi naujai iš Kinijos pristatytos Shingon 真言宗 ir Tendai 天台宗sektos. Shingon sekta (kitaip dar vadinamas ezoteriniu Budizmu) puoselėjo netradicinį, o savitą nušvitimo kelią. Jie ieškojo būdų pasiekti nušvitimą, kurie nebuvo užrašyti ir viešai skelbiami pirmojo Budos. Jų praktika rėmėsi kūno, kalbos ir proto lavinimu, kurio metu buvo pasitelkiami įvairūs gestai, garsai. Taip pat ši sekta praktikavo jogą, kurios metu sutelkiamos mintys. Visai tai buvo naudojama siekant vienintelio tikslo – pažadinti kiekviename iš mūsų slypintį budą. Dėl rašytinių šaltinių trūkumo ir kalbos barjero, Šingon sekta yra laikoma paslaptingiausia ir sudėtingiausia Budizmo sekta pasaulyje.
Tendai sekta į Japonija atkeliavo beveik tuo pačiu metu kaip ir Shingon, vos metais anksčiau. Tendai sektos mokymas paremtas Lotoso sūtra. Pagrindinę šios sutros mintį galima perteikti trimis teiginiais: 1) visiems dalykams – dharmoms – trūksta panašumo į tikruosius daiktus, 2) jie turi trumpalaikę egzistenciją, 3) jie vienu metu ir egzistuoja, ir jų nėra. Remiantis šia filosofija, kiekviename mūsų slypi įgimtas kelias į nušvitimą.
Vėliau, jau Heian periodo pabaigoje – Kamakura laikotarpio (Kamakura jidai鎌倉時代, 1185 – 1333 m.) pradžioje, prasidėjo didžioji Budizmo populiarizacija. Tuo metu atsirado keletas naujų budizmo sektų, iš kurių labiausiai išsiskyrė keturios – Ničiren (Nichirenshū日蓮宗), Jōdo (Jōdoshū浄土宗), naujasis Jōdo (Jōdoshinshū浄土真宗) ir Zen (Zen禅). Žmonėms reikėjo naujo tikėjimo, nes politinis nestabilumas nuskurdino žemdirbius, valdžia priklausė kariams ir samurajams, o tuometinės tradicinės budistų sektos – Tendai ir Shingon, nekreipė dėmesio į žemdirbių pagalbos prašymus. Žmonėms reikėjo tikėjimo, kuris žadėtų išganymą.
Ničiren sektos mokymas skyrėsi nuo tuometinių Shingon ir Tendai mokymų tuo, kad jis buvo orientuotas į žemesnio socialinio sluoksnio žmones. Pagal Shingon ir Tendai mokymą, nušvitimą galėjo pasiekti tik turtingieji, kurie statė ir rėmė šventyklas. Paprasti žmonės, jų teigimu, buvo blogi ir nepasieksiantys nušvitimo. Ničiren mokymas teigė, kad nušvitimą gali pasiekti visi, tereikia kartoti Lotoso sūtrą, o kartais užtenka kartoti tik jos pavadinimą, kuris japoniškai skamba: hokekyō法華経.
Jōdo sekta – Tyrosios žemės tikėjimas, manė, kad kartojant Amida Budos (vieno iš nušvitusiųjų) pirminę priesaiką bei jo vardą, šnekant maldas pats Amida Buda išgelbės tikinčiuosius. Savo tikėjimą ir praktikas jie rėmė Amida Budos pažadu, kad jis taps visų gelbėtoju ar „nušvietėju“. Įdomu ir tai, kad Jōdo sekta neigė vieną iš pagrindinių budizmo praktikų – meditaciją – moralės, išminties ir mąstymo lavinimą. Vis dėl to, ši sekta turėjo ar netgi turi daugiausia pasekėjų. Netrukus, nuo Jōdo sektos atsišakojo nauja sekta – Jōdoshin – Tikrasis tyrosios žemės tikėjimas. Skirtumas tarp šių dviejų sektų yra tas, kad Jōdo sektoje pabrėžiamas Amida Budos vardo kartojimas, o naujojoje jos atšakoje – sąmoningas tikėjimas Amida Buda.
Zen budizmas, kuris dabar labai populiarus Vakarų pasaulyje į Japoniją atėjo iš Kinijos. Zen sekta išsiskiria siekiu suprasti, realizuoti patį save. Taip pat galima išskirti ir dėmesį meditacijai bei meditacijos pozas. Doktrinų ir sūtrų suvokimas mažiau svarbus nei jų suvokimas per zazen 座禅 – meditaciją sėdint. Be to svarbią vietą užima ir mokymasis iš mokytojo. Visa Zen budizmo koncepcija yra paremta idėja, kad žmogus turi pats ieškoti nušvitimo, o ne tikėtis pagalbos iš kitur. Kartu su Zen budizmu Japonijai buvo pristatyta ir žalioji arbata. Eisai 栄西, kuris buvo vienas iš Zen pradininkų, savo knygoje kissa yōjōki喫茶養生記, jis rekomendavo arbatą kaip vaistus ir pabrėžė arbatos gydomąsias savybes ir kitus privalumus. Dažnai Vakaruose Japonijos budizmas tapatinamas su Zen sekta. Tą lėmė kelios priežastys. Pirmieji japonų autorių darbai, kurie buvo priimtini vakarų šalyse ir buvo būtent apie Zen budizmą. Daisetsu Suzuki, kuris rašė daug knygų apie Zen budizmą, vakarams Japoniją pristatinėjo būtent per šią sektą. Jis iškėlė Zen kaip Rytų mokslinį religijotinį pagrindą.
