Japonijos agentūra "YUKARI" | Religingumas Japonijoje
18211
page-template-default,page,page-id-18211,cookies-not-set,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-theme-ver-7.6.2,wpb-js-composer js-comp-ver-4.6.2,vc_responsive

Religingumas Japonijoje

Į klausimą kokią religiją išpažįsta japonai neretas atsakys – budizmą (bukkyō 仏教). Tačiau ši plačiai paplitusi nuomonė nėra visiškai teisinga.  Japonijoje labiausiai išplitusios dvi religijos – budizmas ir šintoizmas (shintō 神道).  Oficialiais duomenimis, 51% japonų save laiko šintoistais, o 44% – budistais. Krikščionybę – mums labiausiai pažįstamą religiją – Japonijoje išpažįsta labai nedidelė dalis žmonių – vos 1 %.  Tačiau tai nėra taip paprasta. Budizmas ir šintoizmas, kartu su krikščionybe yra įsiliejusios į kasdienį japonų gyvenimą.
Šintoizmas – seniausioji Japonijos religija – turi panašumų su mūsų senąja religija – pagonybe. Ši religija neturi nei įkūrėjo, nei religinių raštų, tačiau tai nesumažina šintoizmo populiarumo, nes jis giliai įsišaknijęs Japonijos tradicijose ir žmonių pasąmonėje. Šintoizmo, kaip sistemingos religijos atsiradimas siejamas su Kofun periodu (Kofun jidai古墳時代, 250 – 538 m.) ir Yamato valstybe (Yamato no kuni 大和国). Tuo laikotarpiu Japoniją pasiekė konfucianistinės bei budistinės idėjos, kurios turėjo įtakos šintoizmo sisteminimui. Valstybine religija šintoizmas tapo Meidži restauracijos metu – imperialistinėms idėjoms plintant po Japoniją. Tai itin tiko to meto valdovams, nes šintoizmas garbino imperatorių, kaip dievų palikuonį. Šintoistinis dievų panteonas, kuriame priskaičiuojama tūkstančiai dievų, atsakingų už įvairias gamtos ir žmonių gyvenimo sritis, nuolatos primena, kad gamta – mūsų namai. Japonai tiki, kad kiekviename gamtos lopinėlyje gyvena dievas. Jei nukertamas medis, kuriame gyveno dievas, jam reikia sukurti naują buveinę, nes likęs be savo namų jis gali supykti, o supykęs – pridaryti žalos. Būtent todėl japonų pasaulėjautai labiau būdinga įsilieti į gamtą, nei joje viešpatauti.  Tokią sudievintą gamtą reikia gerbti ir ja žavėtis. Jiems svetima gamtos pavergimo idėja, jie siekia suvokti savo vientisumą su gamtos pasauliu, įsiklausyti į jo ritmus, natūralią metų laikų kaitą, ir atskleisti natūralioje gamtoje slypintį grožį.

Budizmas į Japonija atkeliavo VI amžiuje iš Kinijos per Korėja. Budizmo atėjimas į Japonija nebuvo taikus, kilo konfliktas tarp dviejų įtakingų giminių – Soga 蘇我氏 ir Mononobe 物部氏. Soga pergalė leido budizmui tapti viena įtakingiausių religijų Japonijoje, tačiau šintoizmas taip pat neprarado savo populiarumo ir įtakos. Budizmas išplito aukštesniuosiose visuomenės sluoksniuose, o šintoizmas liko paprastų žmonių religija. Tai lėmė budizmo ir šintoizmo lygiavertį koegzistavimą Japonijos kultūroje. Taip pat, budizmo atėjimas buvo Japonijos centralizacijos pradžia.

Budizmo, Šintoizmo bei kitų religijų santykis

Geriausiai budizmo, šintoizmo bei krikščionybės vaidmenis japonų gyvenime atspindi posakis: japonas gimsta šintoistu, tuokiasi kaip krikščionis, miršta budistu. Per pirmąjį žmogaus gyvenime apsilankymą maldos namuose einama į šintoistinę maldyklą, taip pat kaip ir daugelio kitų svarbių gyvenimo įvykių metu – sulaukus pilnametystės, pirmąją naujųjų metų dieną ir panašiai. Pastaruoju metu, vis daugėja japonų, kurie tuokiasi bažnyčiose. Tai aiškinama japonų žavėjimusi Vakarų kultūra. Mūsų vestuvių tradicijos jiems atrodo prabangesnės, nuotakos nori apsivilkti gražią baltą vestuvinę suknelę ir tuoktis pompastiškai išpuoštoje bažnyčioje. Tai neturi didelio ryšio su tikėjimu Dievu ir kitomis krikščionybės tradicijomis. Mirus, dažniausiai laidojama pagal budizmo papročius. Taip yra todėl, kad šintoizme vyrauja „švaros“ ir „nešvaros“ koncepcijos, o mirtis laikoma „nešvaria“. Visa tai atspindi ne tik budizmo ir šintoizmo vienas kito papildymą, bet ir krikščionybės įsiliejimą kasdieniame japonų gyvenime. Štai budizmo ir šintoizmo koegzistavimas labai giliai įsigalėjęs Japonijos visuomenėje ir yra be galo daug tai atskleidžiančių pavyzdžių. Inari dievybė yra viena iš didžiųjų šintoizmo dievybių. Tačiau nors ji ir priskiriama šintoizmui, yra budistinių šventyklų, kuriose ši dievybė taip pat garbinama. Šintoistinių maldyklų skiriamasis bruožas – raudoni vartai torii鳥居, tačiau dabar torii galima sutikti ir budistinėse šventyklose, kuriose yra garbinama viena ar kita šintoistinė dievybė.
Sakyti, kad japonai tiki tik vieną religiją būtų netikslu. Šintoizmas ir budizmas yra neatsiejamai susipynę japonų gyvenime. Dažnai patys japonai teigia, kad neišpažįsta jokios religijos, tačiau vis dėlto kelis kartus per metus aplanko šintoistinę maldyklą, didžioji dauguma laidoja mirusiuosius pagal budistines tradicijas, o krikščioniškų vestuvių papročiai tampa vis populiaresniais. Religijų sinkretizmas yra tapęs išskirtiniu Japonijos kultūros bruožų.

Japoniškojo sodo ištakos religijoje

Japoniškojo sodo pradžia siejama su šintoizmu. Kadangi daugelis gamtos reiškinių šintoizme tapatinami su kokia nors dievybe, išskirtinis akmuo, medis ar kitas gamtos kūrinys tapdavo altoriumi, skirtu jai pagerbti. Ypatingos formos akmenys, ar keistai išaugęs medis, papuošti kaspinais – japoniško sodo užuomazga.

Ir visgi, mums labiausiai pažįstama japoniškų sodų forma dažniausiai sutinkama Zen šventyklose. Šių sodų paskirtis – sudaryti palankią aplinką apmąstymams. Zen sodai dar žinomi kaip akmenų sodai. Juos sudaro išdėlioti akmenys ant žvyro ar smėlio. Kartais į sodo peizažą įkomponuojamas tekantis vanduo, samanos, nedideli gerai prižiūrimi medeliai bei krūmai. Vienas populiariausių Zen sodų yra Ryōanji šventykloje (ryōanji竜安寺). Šiame sode yra išdėliota penkiolika skirtingo dydžio akmenų, tačiau kad ir iš kurio kampo pažiūrėtum, matosi tik keturiolika.

Nors dažnai japoniški sodai siejami su budizmu ar šintoizmu, sodai, kurie neturi nieko bendro su religija yra taip pat gausiai paplitę. Vieni iš tokių sodų yra vadinami roji露地. Roji statomi prie arbatos ceremonijai atlikti skirtų pastatų, o jų paskirtis – susikaupti, susikoncentruoti prieš arbatos ceremoniją. Dažnai tokiuose soduose yra daug takelių ir laiptukų, kurie taip pat padeda nuraminti mintis. Yra ir sodų skirtų tiesiog pasigrožėti. Šie estetiški sodai buvo skiriami aukštesniojo socialinio sluoksnio atstovams, tačiau šiomis dienomis yra prieinami visiems. Šiuose soduose gausu tvenkinių, šaltinių, tiltų bei gėlynų. Taip pat yra sodų, kurių grožis atsikleidžia žvelgiant į juos nuo tako, esančio tolėliau. Vienas iš pavydžių – Sidabrinį paviljoną (Ginkakuji銀閣寺) supantis sodas. Šis sodas buvo specialiai sukurtas taip, kad jo grožis atsikleistų einant link paviljono. Nors praeityje sodai buvo paplitę tik tarp aristokratų, dabar žmonės turintys galimybę, mažą sodelį neretai įsikuria ir prie savo namų.