Raštas

Japonijos savita kultūra nuo seno traukia žmones, todėl vis daugiau žmonių susidomi japonų kalba ir raštu. Dabartinė japonų rašto sistema yra įdomus naujovių ir tradicijų mišinys, puikiausiai atspindinti japonų mąstyseną, gyvenimo būdą, hierarchiją, bei kultūros raidą. Skirtingai nei kitose šalyse, japonų rašto sistemą sudaro dvi skiemeninės rašto sistemos, vadinamos hiragana (平仮名) ir katakana (片仮名) bei kinų hieroglifų, vadinamų kandži (漢字). Šios rašto dalys dar vadinamos kanomis (jap.:仮名). Norėtųsi paminėti, kad nors japonai raštą perėmė iš kinų, japoniški hieroglifai skiriasi nuo japoniškų, ir laikui bėgant jų rašyba supaprastėjo nuo originalių, iš kinų perimtų hieroglifų rašymo. (pvz.: lt.: arklys, jap.:馬, kin.:马 arba sen. jap.氣 dabart. jap. 気)

.

Kandži

Kandži (jap. 漢字) – kiniški ženklai, vartojami japonų rašto sistemoje. Į Japoniją  jie atkeliavo pirmaisiais mūsų eros amžiais. Jų sklaida suaktyvėjo IV a., Japonijai okupavus Korėją, bei VI a. Japonijoje pradėjus plisti budizmui.

Iki IV a. Japonijoje nebuvo jokios oficialios rašto sistemos, tačiau V a. per Korėją į Japoniją atkeliavo pirmieji kinų tekstų ritinėliai. Tuo laikotarpiu kinų kalba buvo rašomi visi oficialūs dokumentai, todėl japonų diduomenei išmokti kinų raštą buvo būtinybė ir prestižas. Tuo tarpu japonų kalba egzistavo tik žodiniu pavidalu. Vis dėlto,  norėdami išlaikyti savo tautos identitetą ir įsteigti stiprią valstybę, japonams reikėjo sukurti savo raštą, atspindintį jų tikrąją kalbą. Tam jie panaudojo  kinų hieroglifus kaip pagrindą, kurie buvo adaptuoti japoniškam tarimui, taip pat su kai kuriais kandži pradėti rašyti ir japoniškos kilmės žodžiai. Iš to kilo dvigubas tokių hieroglifų skaitymas: on-jomi (kiniškas skaitymas) ir kun-jomi (japoniškas skaitymas). Būdami junginiuose, kandži dažniausiai skaitomi pagal on-jomi, o pavieniai – pagal kun-jomi, tačiau egzistuoja ir junginių, kuriuose naudojamas kun-jomi arba mišrus skaitymas. Dėl kinų ir japonų kalbos gramatikos skirtumų, japonų kalbos nebuvo įmanoma pilnai užrašyti vien tik su kandži. Todėl, siekiant panaikinti šį trūkumą, jie buvo papildomi ženklais – manjogana. Maždaug IX a. iš jų išsivystė lig šiol naudojama kana sistema – hiragana ir katakana. Seniausias turimas tokio hibridinio rašto pavyzdys yra kodžiki (jap.:古事記, liet.: „senovinių reikalų įrašai“) – mitų rinkinys, pasakojantis apie dievus ir keturių Japonijos salų atsiradimą.

Iš viso kandži ženklų kiekis siekia daugiau kaip 50000, bet norint spaudoje suprasti ne mažiau kaip 95 % teksto, privalu mokėti apie du tūkstančius kandži ženklų ir jų junginių. Šį kiekį vaikai išmoksta iki vidurinės mokyklos baigimo. Svarbu paminėti, kad kiekvienas kandži turi fiksuotą brūkšnelių skaičių ir nusistovėjusį jų užrašymo eiliškumą. Dažniausiai jie užrašomi tokiu eiliškumu: iš viršaus į apačią, iš kairės į dešinę ir iš išorės į vidų.Nepaisant brūkšnelių skaičiaus, visi kandži yra tokio paties aukščio ir pločio. Be to, jie susideda iš 214 „raktais“ vadinamų dalių. Pvz.:話 (pasakojimas) susideda iš kairėje pusėje esančios dalies 言 (žodis) ir dešinėje esančios 舌 (liežuvis).

Hiragana ir Katakana

Hiragana Japonijoje sukurta Heian laikotarpiu, suklestėjus nacionalinei kultūrai ir atsiradus būtinybei užrašyti vietinę literatūrą. Vis dėlto, nauja sistema nebuvo iš karto priimta visuomenės. Išsimokslinusiems  ir aukšto rango pareigūnams priimtinesnė buvo kandži rašto sistema. Istoriniai šaltiniai byloja, kad kandži užrašymo būdai buvo skirstomi į vyriškus ir moteriškus. Reguliari hieroglifo užrašymo forma kaišo, buvo naudojama vyrų ir raštas vadinosi otokode (jap.:男手, liet.: „vyrų raštas“). Kaišo („teisingas raštas“) – tai rašymo būdas kai kiekvienas brūkšnelis nupiešiamas lygiai ir tvarkingai, taip užrašytas hieroglifas yra labai panašus į spausdintinius hieroglifus, kuriuos galima pamatyti visose knygose, bei laikraščiuose. Moterims buvo draudžiama rašyti kaišo, jos neturėjo lygių teisių kaip vyrai, todėl  moterys rašė kursyviniu būdu, vadinamu sošo („žolės raštas). Dėl šios priežasties hiraganos rašto sistema pirmausią išpopuliarėjo tarp aukštuomenės damų ir buvo naudojama asmeniniams moterų užrašams, laiškams rašyti bei įgavo onnade (jap.:女手,lt.: „moterų raštas“) pavadinimą. Moterų autorių sukurtos novelės kaip „sakmė apie princą Gendži“ kaip tik ir buvo užrašytos panaudojant hiragana.

Kiekvienas hiraganos ženklas reiškia garsinį skiemenį, sudarytą iš priebalsio ir balsio. Kadangi balsių yra 5, o  priebalsių  – 10, tai sudauginus gaunami 50 skiemenų. Dėl to, hiragana ir katakana, dar vadinama godžiūon (50-ties garsų sistema). Garsai hiraganoje išdėstomi tokia tvarka: a, i, u, e, o, ka, ki, ku,… Hiragana baigiasi n ženklu, kuris yra vienintelis savarankiškai vartojamas priebalsis japonų rašte. Iš tiesų skiemenų yra mažiau, nes  yi ir ye niekuomet nebuvo, o wi ir we šiuolaikinėje kalboje nebevartojami. Be to, ši sistema neapima visų įmanomų garsų japonų kalboje, todėl egzistuoja įvairūs diakritiniai ženklai, papildantys ją. Virš skiemenų prirašomi du brūkšneliai arba rutuliukas,  pvz.:は tariamas ha, ば– ba irぱ– pa.

Šiuolaikinėje japonų kalboje hiragana vartojama pirmiausia gramatinėms galūnėms ir priesagoms, o taip pat japonų kilmės žodžiams, neturintiems savo hieroglifų, užrašyti. Virš sudėtingų hieroglifų dažnai yra pateikiama furigana (hiragana užrašytas tarimas).

Katakana  yra dar viena rašto sistema ir jos sandara yra identiška hiraganos sandarai, turi tiek pat ženklų, kurie dėstomi tokioje pat 50-ties garsų sistemoje. Ji skirta  užrašyti užsienietiškos, pvz. portugališkos, olandiškos ir ypač angliškos kilmės žodžiams, kurių japonų kalboje vis labiau gausėja. Katakana taip pat užrašomi užsienietiški vietovardžiai, vardai arba augalų, gyvūnų pavadinimai, kurių hieroglifai nebevartojami.

Japonų kalbos tarimas yra gana paprastas, ir kitų kalbų žodžius užrašyti yra gana sudėtinga. Didžiausi trūkumai yra šie: neįmanoma parašyti dviejų  priebalsių vienas po kito (išskyrus n). Todėl visada tokiu atveju tarp priebalsių prirašomas balsis u. Pvz.: dangus – danugus, laipsnis-laipusunis;

Nėra garso l, dėl ko jis visada keičiamas į r. Tokiu būdu angliški fry ir fly, užrašius katakana, skamba vienodai, – furai.

Nėra garso v (išskyrus wa ir wo, kurie retai naudojami). Seniau tokiu atveju naudotas garsas b, dabar tokiu atveju ant u dedami du brūkšneliai (nigori), o prie jo rašomas sumažintas balsis: ヴぃ tariamas vi.

Garsai f, c ir kt. naudojami tik variantuose fu, cu. Išeities ieškoma pridedant mažą balsį: ファ tariamas fa, o ツァ– ca.

Egzistuoja ir kiti sustabarėję užrašymai, naudojami ypatingiems atvejams: ティ– ti,　ディ　- di, トゥ– tu, ドゥ– du ir pan.

Šiais laikais japonai taip pat naudoja romadži – tai lotyniškomis raidėmis užrašyta japonų kalba. Romadži naudojama tose situacijose, kada japonų rašto nemokantiems žmonėms yra reikalinga perskaityti japoniškus užrašus. Pirmosios japonų kalbos romanizacijos sistemos buvo sukurtos katalikų misionierių iš Portugalijos, pradedant XVI a. Vienas iš ankstyviausių pavyzdžių yra 1603 metais išleistas japonų-portugalų kalbų žodynas Nippo Jisho. Vėliau romadži naudojimas sumažėjo dėl Japonijos uždarumo Edo laikotarpiu.

Meidži eros metu Japonijoje egzistavo judėjimas, pasisakęs už visišką japonų rašto pakeitimą į romadži, tačiau jo siūlymai nesulaukė visuotinio pritarimo.