Literatūra

Japonų literatūra yra viena iš seniausių pasaulyje, turinti bene daugiausiai išlikusių egzempliorių. Literatūros veikalų esama nuo pat VII-to amžiaus. Svarbu ir tai, jog japonų literatūros istorijoje nėra „tamsiojo laikotarpio“, taigi ji vystėsi nenutrūkstamai. Įdomu yra ir tai, kad ne tik poezijos ar romanų, bet ir įvairių senų kelionės užrašų, dienoraščių bei pamąstymų japonų literatūroje yra itin gausu.

Ankstyvieji Japonijos raštai – mitologija, istorija ir poezija.

Pirmiesiems japoniškiems rašytiniams šaltiniams neabejotiną įtaką darė senovės Kinijos civilizacija. Pirmuosius keturis mūsų eros amžius, Japonija buvo palyginti primityvi ir neturėjo savo rašto sistemos. Tačiau palaipsniui, dėka keliautojų iš Korėjos, Japonijos salas ėmė siekti žemyno sukaupta išmintis. Filosofija, technologijos ir, be abejo, hieroglifinė rašto sistema buvo greit asimiliuoti į tuometinės Japonijos politinius, kultūrinius bei religinius sektorius.  Būtent todėl, ankstyvieji japoniški tekstai yra parašyti kinų kalba. Japonų kalba tuomet dar neturėjo savo garsynui ir gramatikai pritaikytos rašto sistemos.

Seniausiuose išlikusiuose darbuose, kaip antaiKodžiki (kojiki古事記, „Senovės reikalų užrašai“,712m.) ir Nihonšioki (nihonshoki日 本書紀, „Japonijos kronikos“,720m.), esama daugiau nei 120 „giesmių“, kuriuose kiniški hieroglifai taikomi japonų kalbai, pasitelkiant fonetinį panašumą. Nors daug skyrių šiuose veikaluose yra kinų kalba, kai kurie tekstai parašyti kinų ir japonų kalbos sinteze, kartais pasitelkiant kiniško hieroglifo fonetinį panašumą į japoniško žodžio skambesį, o kartais pritaikant ir visą žodžio reikšmę.

Nihonšioki ir Kodžiki – pirmieji japoniški rašytiniai šaltiniai

Kodžiki arba „Senovės reikalų užrašai“, kartu su Nihonšioki, yra pirmasis Japonijos rašytinis šaltinis. Dalis šio veikalo laikoma ir svarbiais japoniškosios religijos -šintoizmo raštais. Kodžiki sudarytas 712-ais metais, užrašant žodinius pasakojimus.

Kodžiki yra itin svarbus šaltinis, suteikiantis žinių apie japoniškas tradicijas, religinius ritualus bei papročius. Šiame veikale gausu mitų, legendų bei istorinių užrašų apie imperatoriškuosius rūmus nuo pat jų sukūrimo pradžios ikiVIIa.Kodžikimitai ir istoriniai įrašai parašyti kinų ir japonų kalbų sinteze – kinų kalba su ryškiais japonų kalbos „priemaišais“ ir elementais. O štai giesmės užrašytosmanjogana (man‘yōgana万 葉仮名). Manjogana– tai rašto sistema, kai kiniškas hieroglifas savo fonetiniu panašumu pritaikomas japoniškam garsui ar žodžiui, neatsižvelgiant į kiniško hieroglifo ir japoniško žodžio prasmių santykį.

Nihonšioki, kartu su Kodžiki, yra seniausi Japonijos istorijos šaltiniai. Juose aprašoma mitologinė Japonijos atsiradimo istorija bei įvykiai iki pat 697-ųjų metų.

Nihonšioki daugiausiai parašytas kiniškai ir atspindi kinų civilizacijos įtaką. Šis veikalas sukurtas imperatoriškųjų rūmų įsakymu, sekant kinų istorinių analų pavyzdžiu. Nihonšioki buvo pirmasis iš aštuonių veikalų, sukurtų imperatorių šeimos įsaku.

Nihonšioki sudaro trisdešimt skyrių. Pirmosiose dalyse aprašomi mitai ir legendos apie senovės Japoniją. Šie skyriai svarbūs nagrinėjant japoniškos religijos, šintoizmo filosofiją. Kiti skyriai yra istoriškai tikslesni ir seka įvykius maždaug nuo V a. Čia esama įrašų apie galingus klanus, imperatorių rūmus, budizmo atėjimą į Japoniją bei Taika reformą VII a.

Manjošiū – didinga poezijos rinktinė

Manjošiū (manjoshū万 葉集, „Dešimties tūkstančių lapų rinktinė“, apie 759m.) – apie 4,500 kūrinių turinti poezijos antologija. Tai yra praktiškai vienintelis Nara periodo (Nara jidai 奈良時代; 710–784) literatūrinis paminklas, nors daug rinktinės kūrinių yra iš ankstesniųjų amžių.  Daugiausia poezijos pavyzdžių Manjošiū poezijos antologijoje yra tanka (tanka 短 歌) – klasikinis japoniškos poezijos žanras, tradiciškai susidedantis iš 31-o skiemens. Tačiau taip pat gausu ilgesnės poetinės formos, čioka (chōka 長歌), pavyzdžių. Kai kurie iš jų susideda net iš 150-ties eilučių ilgio.

Svarbu tai, jog Manjošiū poezijos antologijoje itin gausu poezijos pavyzdžių ne iš aristokratijos, tai yra žemesnes pareigas užimančių asmenų. Aišku, gali būti, jog tai visgi aristokratijos atstovų, apsimetančių nekilmingaisiais, darbai. Tačiau tokiuose kūriniuose esama dialekto apraiškų, paprastų vaizdinių, ko nerastume griežtos tvarkos, nublizgintose vėlesnėse poezijos antologijose.

Heian laikotarpis (Heian jidai 平安時代, 794–1185  m.) – japoniškos kultūros, estetikos, menų klestėjimo bei japoniškos savimonės formavimosi metas. Heian rūmų aristokratija daug dėmesio skyrė muzikai, kaligrafijai bei tapybai. Literatūros pasaulyje taip pat būta išskirtinai talentingų rašytojų, kurių kūriniai vertinami iki pat šių dienų. Bene labiausiai žinomi šio laikotarpio literatūros kūriniai yra „Gendži Monogatari“ (Genji monogatari源氏物語, „Pasakojimas apie princą Gendži“, ~1021 m.) bei „Makura no Soši“ (makura no sōshi 枕草子, „Priegalvio užrašai“, ~1002 m.).

Murasaki Šikibu “Gendži Monogatari“– vienas pirmųjų romanų pasaulyje

Gendži Monogatari (Genji monogatari源 氏物語, „Pasakojimas apie princą Gendži“, ~1021 m.) laikomas vienu pirmųjų pasaulio romanų ir tikru japoniškosios literatūros pasididžiavimu. Nobelio premiją už literatūrą gavęs japonų autorius Jasunari Kavabata (Kawabata Yasunari, 川端 康成, 1899–1972m.), atsiimdamas apdovanojimą, vadino šį romaną geriausiu japoniškos literatūros romanu, kuriam niekas neprilygsta iki pat šių dienų.

Šio legendinio romano autorė –  Murasaki Šikibu (Murasaki Shikibu紫 式部, 978–apie 1021m.) buvo kilminga rūmų dama, tarnavusi imperatorienei Fudživara no Šōši (Fujiwara no Shōshi 藤 原彰子). Tikrasis autorės vardas yra nežinomas, tačiau, daugiausiai dėka išlikusių dienoraščių, žinomi kai kurie jos gyvenimo įvykiai. Murasaki Šikibu, dėka tėvo, kuris leido jai mokytis kartu su broliu, buvo išsilavinusi ir žinojo daugiau, nei kitos rūmų damos. Manoma, kad japonų, kinų literatūros išmanymas ir leido jai parašyti tokį meno kūrinį kaip Gendži Monogatari.

Pagrindinis romano veikėjas – princas Gendži – imperatoriaus ir jo mylėtos moters sūnus, pasižymėjęs neeiliniu grožiu. Savo jaunystės metais praradęs titulą, jis, nors ir būdamas imperatoriaus sūnumi, priverstas skintis kelią sėkmės link. Romano pasaulis – tai sudėtingas Heian laikotarpio (heian jidai 平安時代, 794–1185), aristokratijos rūmų pasaulis, kupinas aferų, meilės nuotykių ir painių kilmingųjų santykių.  Romanas neturi vientiso pasakojimo, yra verčiau epizodinis, tarsi sudarytas iš kelių individualių pasakojimų. Todėl esama ginčų, ar Gendži Monogatari visgi galima priskirti romano žanrui. Pasakojimą sudaro 54 skyriai, paprastai skiriami į tris dalis: 1) Gendži gyvenimas 2) Pereinamieji epizodai ir Gendži (numanoma) mirtis 3) Gendži palikuonių gyvenimas. Paskutiniuosiuose skyriuose juntamas šioks toks rašymo stiliaus pasikeitimas, tad yra nuomonių, jog šie skyriai parašyti kito autoriaus, greičiausiai Murasaki Šikibu dukters. Esama nesutarimų ir dėl staigios, tarsi neišpildytos romano pabaigos. Yra nuomonių, kad romanas iš tiesų nėra baigtas, ir, galbūt, autorė mirė taip jo ir neužbaigusi.  Įdomu tai, kad romane esama ypatingai daug skirtingų veikėjų, kurie auga, kinta kartu besikeičiant ir princo Gendžio pasauliui. Kadangi susirašinėjimas eilėmis, paprastai meilės eilėraščiais, buvo dažna bendravimo forma tarp Heain aristokratų, pasakojime taip pat randama net apie 800 eilėraščių.

Pasakojimas apie princą Gendži – tai įvairialypis bei sudėtingas romanas, kalbantis apie to meto aristokratų gyvenimą, šeimos, meilės ir draugystės ryšius.

Tanka 短歌poezija

Tanka (tanka短 歌) poetinė forma yra viena iš nedaugelio seniausiųjų formų, kuri išlaikė savo tradicinę sandarą. Atsiradusi maždaug VII a., ši poezijos forma greitai tapo itin populiari. Jau Manyōshū万葉集 (apie 795, „Dešimties tūkstančių lapų rinktinėje“) antologijos laikais tanka žanras užėmė bene svarbiausią vietą tuometiniame literatūros pasaulyje. Heian laikotarpio aristokratija rengdavo tanka poetų varžytuves, o įsimylėjėliai naudojo šį poezijos žanrą jausmas atskleisti.

Tanka yra sudaryta iš 31-o skiemens ir suskirstyta į viršutinę – kami no ku (kami no ku 上の句) – bei apatinę – šimo no ku (shimo no ku 下の句) – dalis (5-7-5 7-7). Šia sandara tanka eilėraščiai panašūs į sonetą. Kaip ir sonetas, tanka turi pauzę – vietą, kurioje keičiasi eilėraščio kryptis – iš reginio aprašymo į vidinio pasaulio vaizdavimą.

Garsi šio žanro puoselėtoja yra „Gendži Monogatari“ (Genji monogatari源氏物語, „Pasakojimas apie princą Gendži“, ~1021 m.) autorė Murasaki Šikibu (Murasaki Shikibu紫 式部, 978–apie 1021). Kūrinyje „Gendži Monogatari“ randama apie 400 tanka eilėraščių pavyzdžių. Taip pat, tanka poezijos gerbėjams puikiai žinoma yra ir kita poetė –Josano Akiko (Yosano Akiko与 謝野 晶子 ,1878-1942). Ši autorė buvo aktyvi veikėja XIX a. pab. – XX a. prad. Japonijos visuomeniniame gyvenime, kartu su vyru leido literatūrinį leidinį Miodžio (Myōjō明星 „Šviesi žvaigždė“). Jos eilės atspindi feministines bei pacifistines pažiūras ir itin atvirai kalba apie netektį, meilę, moteriškumą. Josano savo poezijoje piešė netradicinį moters paveikslą – laisvą, seksualią, išraiškingą moterį.

XIX a. Japoniją pasiekė „laisvo stiliaus“ Vakarų poezija ir meno srovės, viliojusios ne vieną poetą nusigręžti nuo griežtų tradicinės poezijos taisyklių bei suvaržymu. Ir visgi, tanka poezijos tradicija yra gyva bei puoselėjama net ir šiais laikais.

Pagrindiniai estetikos bruožai, bendras šiuolaikinio, nepriklausomo literatūros žanro, haiku efektas – didele dalimi Macuo Bašio nuopelnas. Bašio estetikos idėjos yra neatsiejamos nuo keturių terminų, dažnai vartojamų poeto komentaruose. Šie terminai yra sabi (sabi寂び), šiori (shioriしおり), hosomi (hosomi細み) bei karumi (karumi軽み). Sabi įkūnija beasmenį jausmą – „vienišumą“, „apleistumą“. Šis jausmas labiau atspindi tvyrančią atmosferą nei emociją. Shiori nusako universalų liūdnumą. Šiori nėra savęs gailėjimasis, gilus liūdesys ar sielvartas, bet ramus, lengvas liūdnumas. Žodis hosomi reiškia „plonumas“, turint omenyje sentimento, slypinčio eilėraštyje, „plonumą“ – subtilumą – bei jautrumą menkiausiam gamtos stimului. Hosomi pasižymi tie eilėraščiai, kuriuose norimas efektas sukuriamas ne pasitelkiant stipriais įvaizdžiais ar žvelgiant į aprašomą objektą iš šono, o įsijaučiant į jo „jausmus“. Bene svarbiausia Bašio estetikos koncepcija yra karumi – „lengvumas“. Šis terminas itin dažnai atsiranda poezijos meistro Bašio komentaruose, ypač vėlesnėje kūryboje. Karumi atspindi bendrą tinkamai sukurto haiku pojūtį – ne iššaukiantis, o subtilus, ne įmantrus, o paprastas.

枯朶に烏のとまりけり秋の暮

Kareeda ni

karasu no tomarikeri

aki no kure

Ant sausos šakos

Sustingo varnas

Rudens pavakarė.

Vertė V. Dumčius

Tokia haiku charakteristika, padedant gausiam būriui Bašio mokinių, užrašiusių daugelį mokytojo komentarų bei propagavusių jo mokymus, greitai paplito tarp poetų ir ja remtasi iki pat Masaoka Šiki laikų.

Bašio suformulavo pagrindinius hoku charakteristikos bruožus, kurie gyvavo ir Masaoka Šiki laikais bei buvo pirmas svarus žingsnis link savarankiško žanro – haiku įkūrimo. Masaoka Šiki haiku tradicija – šiasei (shasei 写生 )– realybės, tokios, kokia ji yra atvaizdavimas.

Haiku 俳句poezija

Haiku (haiku 俳 句 ) yra bene garsiausias japoniškos poezijos žanras, puikiai žinomas ir Vakarų pasaulyje. Ir visgi, neretai ši unikali poetinė forma nužeminama iki „trumpo eilėraštuko“ vardo, neatsižvelgiant į jos gilią istoriją bei savitą charakteristiką. Haiku, iš tiesų, yra trumpas eilėraštis, kurį sudaro 17 skiemenų, išskirstytų į tris dalis (5-7-5), tačiau tam, kad eilėraštis būtų išpildytas reikia specifinės, gana sudėtingos technikos ir išmanymo.

Sunku tiksliai nustatyti tašką istorijoje, kada galutinai suformuotas haiku žanras. Jo formavimasis truko ne vieną amžių. Vis dėl to, galime teigti, jog haiku išsivystė iš ilgesnės poetinės formos – renga (renga 連歌), kuri prasideda 17-kos skiemenų posmu. Tiesa, pats pavadinimas – haiku – atsirado tik XIX a., vykstant poezijos reformoms, inicijuotoms poeto ir literatūros kritiko Masaoka Šiki (Masaoka Shiki正岡子規1867-1902). Iki XIX a. haiku buvo vadinamas hoku (hokku 発句), pavadinimu, vartotu pirmiesiems 17-kai renga skiemenų nusakyti.

Pats Masaoka Shiki, tiesa, haiku susiformavimo kertiniu laikotarpiu laiko Genroku periodą元禄時代(1688−1703), kai buvo sudaryti pirmieji kokybiški hoku rinkiniai.

Iškiliausiais visų laikų haiku poetais laikomi Macuo Bašio (Matsuo Bashō松尾芭蕉 1644–1694), Josa Buson (Yosa Buson与謝 蕪村1716 –1784), Kobajaši Isa (Kobayashi Issa小林一茶1763–1828) ir Masaoka Šiki.

Bene daugiausiai liaupsių ir dėmesio skiriama „haiku tėvu“ tituluojamam Macuo Bašio. Bašio pradėjo poeto karjerą kaip komiškos renga atmainos – haikai no renga poetas. Galiausiai jis susikoncentravo ties hoku – trijų dalių, 5-7-5 skiemeninės sandaros, pirmuoju haikai no renga posmu.