Jamato (yamato no kuni大和国) karalystė – tai japonų politinės valstybės gimimas. Jos ištakos pastebimos jau Jajoi periodo (yayoi jidai弥生時代, III a. per. m. e. – III m. e. a) pabaigoje. Jamato valstybė apjungė Šikoku (shikoku四国) salą, šiaurinę Kiūšiū (kyūshū九州) salos dalį bei pietinę Honšiū (honshū本州) salos dalį.
Jamato Valstybė
Jamato valstybė buvo valdoma karalių (大王ookimi). Šie karaliai buvo laidojami po didžiuliais pylimais (kofun古墳), todėl Jamato valstybės gyvavimo ir klestėjimo periodas vadinamas kofun periodu. Remiantis archeologiniais tyrinėjimais, rašytiniais šaltiniais bei radiniais pilkapiuose, teigiama, jog Jamato valstybės augimas prasidėjo jau 300-tajame mūsų eros amžiuje ir tęsėsi maždaug keturis amžius.
Manoma, jog Jamato valstybės iškilimui įtaką darė žemyne gyvavusių Kinijos karalysčių pavyzdys. Šiuo pavyzdžiu remiantis ėmė kilti Pekče, Kogūrio bei Šila karalystės Korėjos pusiasalyje, ši tendencija galiausiai pasiekė ir Japonijos salyną. Klestėjo žemdirbystė, buvo plačiai žinoma ir metalo apdirbimo technika– tai leido kurtis sėsliai, ginkluotai valstybei, pajėgiai plėsti savo įtaką regione.
Jamato dinastijos ir draugystė su Korėjos pusiasalio karalystėmis
Pirmasis Jamato valdytojas, pasak rašytinių šaltinių, buvo Sudžin (sujin崇神) (lentelėse nurodomas kaip 10-tasis Japonijos imperatorius, tačiau pirmųjų devynių imperatorių egzistavimas nėra įrodytas, manoma, kad jie buvo labiau mitologiniai nei istoriniai), kurį vėliau sekė Suinin (suinin垂仁), Keiko (keiko景行 ), Seimu (seimu政務), ir Čūai (chūai 仲哀). Šie keturi valdytojai sudaro pirmąją Jamato dinastiją – Sudžin dinastiją.
Manoma, kad visų šių karalių pilkapiai stūkso prie Miva (miwa三輪山) kalno, dabartinėje Nara (nara奈良) prefektūroje. Pirmasis karalius – Sudžin – kronikose aprašomas kaip karvedys, tai liudija, jog ankstyvasis Jamato laikotarpis buvo karingas, buvo konkuruojama su kaimyninėmis karalystėmis. Šią hipotezę antrina ir kapuose rasti ginklai bei šarvai.
Pasak Kudaraki („Peakche kronikos“ 百済記, kurių fragmentai išlikę veikale Nihon Shoki日本書記“Japonijos kronikos“) jau 366-ais metais Jamato karalystė užmezgė diplomatinius ryšius su Korėjos pusiasalyje buvusia Pekče karalyste. Atvykėliai iš Korėjos pusiasalio turėjo geras rašto, geležies apdirbimo, puodininkystės, verpimo žinias. Antrosios Jamato dinastijos įkūrėjas, Odžin (ōjin応神), pasinaudojęs šiomis žiniomis skatino raštingumą ir visapusį tobulėjimą valstybėje. Sėkmingus diplomatinius ryšius rodo ir tai, jog 369 metais valdovas Odžin iš Pekče karalystės valdytojų gavo Šičišito (shichishito七支刀) – simbolinį, auksinį kardą – kuris išlikęs iki šių dienų ir saugomas Isonokami (isonokami石上)šventykloje, Nara prefektūroje.
Jamato nuosmukis ir budizmo atėjimas
Jamato buvo išvystyta ir sudėtinga visuomenė. Galingos valstybės giminės tvirtino savo įtaką teikdami titulus ir privilegijas kitoms giminėms ir jų lyderiams. Šalis buvo suskirstyta į regioninius vienetus kuni国 ir, mažesnius, agata県、縣, kurie buvo valdomi paskirtų vietos vadovų kuni no miyatsuko ir agatanushi. Klestėjo žemdirbystė bei amatininkystė. Tačiau jau VI a. Jamato valstybė ėmė slopti. Mirus valdovui Bidacu (bidatsu敏達), kilo paveldėjimo klausimas, klanai nesutarė, kas turėtų perimti sostą. Negana to, atvykėliai iš Korėjos pusiasalio pristatė Japonijai budizmą – religiją, kuri greitai tapo susižavėjimo ir smalsumo objektu, bet kėlė grėsmę vietinei – šintoizmo (shintō神道) – religijai. Tokia situacija iššaukė Jamato aristokratijos skilimą. Tad ilgainiui iškilo dvi įtakingos giminės – Soga (soga蘇我氏) ir Mononobe (mononobe物部氏). Pastaroji liko ištikima šintoizmui, o štai Soga tapo įtakingiausia pro-budistinė jėga valstybėje. 587-aisiais metais kilo pilietinis karas, kuriame triumfavo Soga giminė ir taip įgijo teisę sostą patikėti savo giminaitei – Suiko (suiko推古). Ji tapo pirmąja valdove pasivadinusia tennō 天皇 –„imperatore“ – titulu, kurį toliau perėmė visi sekantys Japonijos valdovai. Tiesa, tuo metu Soga dar neturėjo visiškos vienvaldystės valstybėje. Klano galią varžė kitas svarbus šio istorinio periodo veikėjas – Princas Šiotoku (shōtoku聖徳太子), imperatorės Suiko regentas. Šiotoku buvo aktyvus budizmo sekėjas, dažnai vadinamas netgi „Japonijos budizmo tėvu“, dalyvavo ne vienoje delegacijoje į Kiniją, kur mokėsi budizmo vertybių įkvėptų šalies valdymo ir visuomenės moralės principų. Šiotoku buvo atsakingas ir už pirmosios Japonijos 17-kos skyrių „konstitucijos“ bei 12-kos rangų sistemos sukūrimą, paremiantą kinų pavyzdžiu. Tai buvo svarbūs žingsniai centralizuotos valstybės link. Tačiau ankstyva Šiotoku mirtis leido Soga klanui galutinai įsigalėti Jamato valstybėje. Tuometinis valstybės vidaus reikalų nestabilumas, nesėkmės stengiantis kariauti žemyne su Šila – kertiniai akmenys lėmę Jamato įtakos silpnėjimą tiek Japonijos salose, tiek žemyne.
