Heiano Laikotarpis

Heianas – japoniškosios savimonės formavimosi laikotarpis

Heianas (heian jidai 平安時代) – tai periodas, trukęs beveik keturis amžius – 794-1185 m. Japonijos istorijoje jis išsiskiria savita valstybės valdymo sistema, ypatingu šalies augimu technologiniu požiūriu, be to kultūros, estetikos klestėjimu, meninio lygio meistriškumu. Visas šis kultūriškai intensyvus gyvenimas gali būti siejamas beveik vien su rafinuotu imperatoriškųjų rūmų gyvenimu, vykusiu tuometinėje sostinėje Heiane (dabartiniame Kioto (Kyōto 京都) mieste).

Žvelgiant iš europocentristinių pozicijų Heainas kartais vadinamas Japonijos viduramžiais, tarsi bandant sieti jį su viduramžių laikotarpiu senajame Europos žemyne, tačiau vargu ar galima atrasti stambesnių bendrumų, išskyrus faktą, kad Heianas chronologiškai apima panašų laikotarpį. Heianas – tai taip pat japonų savimonės formavimosi laikotarpis. Šis procesas nebuvo toks pastebimas visuomenės gyvenime, tačiau puikiai atsispindėjo menuose.

Šis laikotarpis skirtomas į ankstyvąjį (794-930), vidurinįjį (930-1086) bei vėlyvąjį (1086-1185) laikotarpius. Ankstyvajame Heiane, nors buvo dedamos pastangos pašalinti prieš tai buvusios Naros epochos blogybes, bet dar labai jaučiama ankstesnės sistemos įtaka.

Vyravo kiniškoji kultūra, o valdančioji klasė vis dar tvirtai laikėsi pagal Kinijos modelį suformuotos valdymo sistemos ir tai buvo vienas iš veiksnių, leidusių Japonijai siekti pažangos. Viduriniajame Heiane nutraukti diplomatiniai ryšiai su Kinija paskatino kinų estetinių principų atsisakymą, o atsisakius jų bandyta atsigręžti į ankstesnes epochas ir kurti savitą japonišką kultūrą. Palaipsniui pakito ekonominė bei politinė Japonijos padėtis, atsirado netvarka administracinėje ir valstybės valdymo sistemose. Imperatorius neteko realios valdžios, už jį sprendimus dažniausiai priimdavo regentais tapę Fudživara (Fujiwara 藤原) giminės atstovai. Toliau tebegyvavo rangai ir biurokratiniai postai, tačiau dauguma jų priklausė Fudživara klanui ir tai veikiau tapo prestižo simboliu ar dvaro ritualo dalimi, nei buvo realios valdžios įrankiai. Vėlyvajame laikotarpyje ėmė ryškėti valdymo sistemos trūkumai, kurie jau akivaizdžiai vedė žlugimo link. Buvo bandymų stiprinti sistemą: įkurta nauja kontrolės institucija, žinoma kaip ‘Vienuoliškoji vyriausybė’, kur valdžią turėjo nebe Fudživara klano žmonės, o atsistatydinę imperatoriai; norėta panaikinti atleidimo nuo mokesčių bei kitas privilegijas. Deja, reformos neatnešė reikiamų rezultatų, buvo jau per vėlu, valdžia palaipsniui perėjo į naujai susiformavusios karių klasės rankas.

Heiano miestas, rūmų architektūra, netgi biurokratinė valstybės valdymo sistema, viskas buvo tarsi sumažinta Tang laikų Kinijos modelio kopija. Taip pat oficialūs šalies dokumentai buvo rašomi kinų kalba arba manjogana (man’yōgana 万葉仮名) – fonetiškai naudotais kiniškais hieroglifais. Šias dvi rašto sistemas Heiano vyrai naudojo savo moksliniuose darbuose bei kūryboje. Rūmų aristokratija vis dar žavėjosi kiniškais meno dirbiniais, poezija, o priešdėlis kara (唐, kiniškas, korėjietiškas, užsieninis), vartojamas apibūdinant kokį nors daiktą, buvo nekintantis elegancijos bei vertės ženklas.

Tačiau įpusėjus IX a. ryšiai su Kinija tapo mažiau svarbūs ir požiūris į kiniškąją kultūrą ėmė keistis. Kadangi oficialios misijos į Kiniją dar nebuvo atšauktos, formaliai imperatoriškieji rūmai vis dar deklaravo susidomėjimą žemyno kultūra, tačiau iš tikrųjų rūmuose prasidėjo svetimų formų adaptavimo prie vietinių modelių procesas.

Tai viena iš Japonijos istorijos tendencijų, kai po aktyvaus kultūrinio skolinimosi laikotarpių gimsta poreikis vėl atsigręžti į savo tautos vertybes ir įvairias įtakas sulieti su japoniškuoju mentalitetu, kristalizuoti visiškai naujas tiek kultūros, tiek meno formas. Taigi, Kinija vis dar išliko svarbiu kultūros pavyzdžiu, tačiau japonai ėmė atsirinkti jų manymu svarbiausius ir geriausius dalykus.

Svarbu pabrėžti, jog visuomene Heiano epochoje vadinsime tik sąlyginai nedidelį kiekį (~4000-5000) žmonių, priklausiusių imperatoriškųjų rūmų aristokratijai. Iš gausybės šaltinių galima susidaryti gana aiškų vaizdą apie sostinės aukštuomenės gyvenimą, o paprastų žmonių kasdienybė – beveik balta dėmė Heiano istorijoje. To priežastis – svarbiausi šaltiniai apie Heiano visuomenės gyvenimą yra rūmų aristokratų dienoraščiai bei jų kurti pasakojimai, o žemdirbių gyvenimas buvo dėmesio neverta tema.

Itin svarbus visuomenę griežtai kontroliavęs veiksnys buvo hierarchinė socialinio susiskirstymo sistema, kurioje aukščiausią rangą turėjo imperatoriškoji šeima. Išskirtinis sistemos bruožas buvo tas, kad turimas rūmų aukštuomenės rangas, kurio vieta hierarchijoje priklausė nuo šeimos ryšių, lėmė pareigas valdžioje bei finansinę gerovę, privilegijų dydį, aprangą ir dar begalę kasdienio gyvenimo smulkmenų.

Be to, Heiano visuomenė buvo valdoma griežtų estetinio skonio standartų. Apie žmogų buvo sprendžiama pagal jo poetinius, muzikinius, kaligrafijos bei tapybos sugebėjimus. Visuomenėje, kur asmeniniai santykiai buvo pagrindinis būdas gauti valdžią bei įtaką, tokios savybės kaip moralė, drąsa, buvo nieko vertos. Religija buvo praradusi savo tiesioginę paskirtį: tobulinti žmogaus dvasią, teikti nusiraminimą, skiepyti moralės, nuolankumo dorybes. Budizmas virto tik įspūdingomis ceremonijomis bei tuo laiku ypač madingo egzorcizmo ritualais.

Kilmingų damų gyvenimas Heiano imperatoriškuosiuose rūmuose

Nors valstybei vadovavo išskirtinai vyrai, moterų vaidmuo visuomeniniame gyvenime bei savitos japoniškos kultūros bei tautinės savimonės formavimuisi Heiane buvo tikrai svarus. Jos nors ir nedalyvavo valstybės valdyme, bet flirtuodamos, konkuruodamos tarpusavyje dėl vyrų dėmesio, nešiodamos paskalas, demonstruodamos savo meninius sugebėjimus kūrė Heiano rūmų gyvenimą ir netgi netiesiogiai koregavo valdymo sistemą.

Nenuginčijamas faktas, jog vis tik moteris Heiano visuomenėje turėjo žemesnę padėtį nei vyras. Pirmiausia, moterys negalėjo rodyti savo veido jokiam vyrui, išskyrus tėvą bei sutuoktinį, tad jau vien šis paprotys įrodo, kad, kaip ir daugelyje kultūrų, visuomeninė sritis išskirtinai priklausė vyrams, o namų – moterims. Tačiau būtina pažymėti, kad šeimos sąranga Heiane nebuvo tipinė, o tai be abejo sąlygoja ir kitokį moters vaidmenį.

Tradicinė Heiano šeimos sąranga

Visuomenėje vyravo poligamija, kai vyras galėjo turėti oficialią žmoną, atvirai rodomas bei slaptas suguloves. Vyras turėjo teisę nuspręsti, kokio viešumo ryšius nori palaikyti su kitomis moterimis ir priklausomai nuo to bei nuo savo ekonominės padėties, galėjo apgyvendinti sugulovę arba, kitaip tariant, jaunesniąją žmoną savo namuose su oficialiąją žmona arba nupirkti jai atskirus namus, arba naktimis lankyti ją tiesiog tėvų namuose. Po vestuvių, kurios įprastai vadinamos ‘trečiosios nakties ceremonija’, nes įvykdavo po to, kai vyras tris kartus pernakvodavo pas moterį, vyras buvo laikomas pripažintu mylimuoju arba sutuoktiniu. Nors jis pats visiškai neprivalėjo būti ištikimas nė vienai žmonai ar meilužei, iš moterų to buvo tikimasi.

Pagal konfucianizmo tradiciją žmona turėjo būti paklusni, ištikima bei pagarbi savo vyrui ir jo šeimai, turėjo pagimdyti jam sūnų, kuris pratęstų šeimos liniją. Apskritai, kuo daugiau vaikų pagimdydavo moteris, tuo saugesnę vietą užsitarnaudavo šeimoje.

 Viena iš svarbiausių jos pareigų buvo auklėti dukras, mokyti jas dailiųjų amatų. Tačiau dauguma aukštesniųjų rangų moterų rūmuose buvo apsuptos tarnaičių, kurios rūpinosi vaikais, buitimi, tad jos tiesiog leisdavo laiką nuobodžiaudamos arba užsiimdavo menais. Kitais žodžiais tariant, moters – motinos vaidmuo, nors ir svarbus, nebuvo pririšantis ją prie namų, neleidžiantis užsiimti kita veikla veiksnys, todėl ir šeimos negalime vadinti vienintele moters specializacija. Šalia to, kaip matome, atsiranda meno, kultūros sritis, kuri visiškai netrukdo pirmajai.

Moterų padėtis Heiano visuomenėje

Moteriai buvo suteikiamas išsilavinimas įvairiose meno srityse, tikintis, jog ji dalyvaus bendroje moterų laisvalaikio leidimo veikloje, prisidės prie šalies kultūros puoselėjimo; o mažai suvaržytos meno formos suteikia puikią saviraiškos galimybę.

Heiano visuomenės gyvenimą griežtai reguliavo hierarchinė rangų sistema, taikoma tiek vyrams, tiek moterims. Nuo rango labai priklausė, kiek visuomenėje žmogus buvo gerbiamas, kokias teises ar privilegijas turėjo. Moterų padėtis šioje sistemoje buvo netgi geresnė, nes jų vieta hierarchijoje, priešingai nei vyrų, galėjo kilti po santuokos su aukštesnį rangą turinčiu vyru. Taigi iš vienos pusės, populiari vedybų politika užtikrindavo moteriai geresnį gyvenimą ir kartu netiesiogiai kėlė jos prestižą, iš kitos – tuo puikiai pasinaudodavo šeimos vyrai, sustiprindami savo pozicijas politikoje. Ir nors teigiama, kad moterims nebuvo leidžiama kištis į valstybės, politikos reikalus, ypač aukščiausio rango moterys turėjo didelę valdžią vedybų, įpėdinystės reikaluose, tad darė netiesioginę įtaką valstybės valdymui.

Heiano moterys ir kultūra

Moterų prestižą kėlė ir tai, kad visos jos buvo raštingos, studijavo kaligrafiją, puikiai grojo japoniška septinstyge citra koto (koto 琴), turėjo mintinai mokėti žymiausių poezijos rinktinių eilėraščius. Pasak Ivan Morris: “Kaligrafija, muzika ir poezija – tai buvo pagrindinės moterų išsilavinimo disciplinos; kartu tai buvo ir puikus kultūrinio gyvenimo pagrindas”. Moterų išsilavinimas labai skyrėsi nuo vyrų, kurie studijavo istoriją, teisę, filosofiją, kinų kalbą bei klasiką. Beje, ypatingas moters susidomėjimas kuria nors iš minėtų vyriškų disciplinų darė netgi blogą įspūdį.

Imperatoriškųjų rūmų moterys, norėdamos išvaikyti nuobodulį, mėgo rašyti laiškus, dienoraščius bei eilėraščius, kurių tikslas buvo išlieti savo jausmus apie pasaulio efemeriškumą, gamtos grožį, iki smulkmenų aprašyti intriguojančius santykius su vyrais, taip pat fiksuoti rūmų intrigas bei paskalas. Taip pat rengdavo įvarius poezijos ar literatūrinių palyginimų konkursus. Visos šios veiklos, vykdavusios būtent japonų, o ne kinų kalba, tapo tam tikrais rūmų ritualais, į kuriuos buvo aktyviai įtraukiami ir vyrai. Būtent taip rūmų damos prisidėjo prie japonų kalbos puoselėjimo ir populiarinimo visuomeninėje sferoje.