Sumō – tai vienas seniausių ir tradiciškiausių Japonijos sporto rūšių, iki šiol saugantis daugybę senovinių papročių. Sumō turnyrai Japonijoje vyksta kasmet ir prasideda sausio mėnesį – kiekvienas etapas prasideda sekmadienį ir trunka 15 dienų. Daugelis iš Jūsų turbūt žino pagrindinius šios sporto šakos principus, tačiau pažvelkime į sumo tradiciją iš arčiau.
Sumō turnyras
Šio sporto šaknys slypi religiniuose ritualuose. Pirmosios sumō varžybos vykdavo prie šventyklų ir buvo tarsi ritualas, skirtas pamaloninti dievams, kad jie atsiųstų gerą derlių. Maždaug VIII a. sumō buvo pristatytas imperatoriaus rūmuose, o ilgainiui gimė ir kasmetinė imtynių festivalių tradicija. Ankstyvasis sumo buvo labai šiurkštus vartymasis ringe su bokso elementais, tačiau palaipsniui, globojant imperatoriškiesiems rūmams, taisyklės ir technikos po truputį švelnėjo ir šis sportas ėmė panašėti į tokį, kokį galime matyti dabar. Maždaug XVII a., sparčiai augant miestiečių klasei, sumō pasirodymai tapo viena iš jų pramogų formų, taigi imta burti profesionalius sumō kovotojus ir rengti sumō varžybas ir turnyrus. Maždaug šiuo laikotarpiu susiformavo ir Japonijos sumō asociacija, gyvuojanti ir kuruojanti sumō imtynes iki šių laikų.
Sumō kovos vyksta apvaliame ringe, vadinamame dohyō, virš kurio lynais nuo sporto arenos stogo pritvirtinamas stogelis, primenantis shinto šventyklos stogą. Dohyō yra padarytas iš specialaus molio, paviršiuje padengtas smulkiu smėliu.
Prieš kiekvieną kovą imtynininkai išeina į ringą ir atsistoja vienas prieš kitą, kumščiais pasirėmę į žemę. Po to atlieka simbolinį apsivalymo ritualą pagal shinto taisykles – išsiskalauja burną vandeniu, taip apvalydami savo kūną ir mintis, o ringą nuo blogybių apvalo barstydami druską. Tai užtrunka daug ilgiau, nei pati kova. Į dohyō imtynininkai įeina apsirengę kesho-mawashi – šilkines ornamentuojas prijuostes. Kartu su jais į ringą išeina ir teisėjas – gyoji, pasipuošęs labai senoviniu spalvingu kimono ir juodu galvos dangalu, panašiu į shinto šventiko kepurę. Teisėjas praneša kovotojų vardus ir vėduokle, kurios spalva nurodo teisėjo rangą, skelbia kovos pradžią.
Pagrindinė šio sporto taisyklė yra priversti priešininką atsidurti už apvalaus ringo ribų arba bet kokia kita kūno vieta nei padais paliesti smėlį. Kovotojams, vadinamiems rikishi, yra draudžiama smūgiuoti kumščiais, rauti plaukus, spirti į pilvą ar krūtinę. Taip pat draudžiami bet kokie veiksmai, galintys sužeisti priešininką žemiau juosmens. Skirtingai nei bokse ar imtynėse, sumō sporte nėra svorio kategorijų, todėl ringe galima sutikti ir dvigubai stambesnį priešininką.
Per metus Japonijoje rengiami šeši turnyrai. Trys iš jų vyksta Tokijuje (sausį, gegužę ir rugsėjį) ir po vieną Osakoje (balandį), Nagojoje (liepą) bei Fukuokoje (lapkritį). Kiekvienas turnyras trunka 15 dienų, rikishi pasirodo arenoje vieną kartą per dieną, o turnyro pabaigoje geriausias sumō imtynininkas apdovanojamas Imperatoriaus taure.
Sumō kultūroje egzistuoja labai griežta hierarchija, kurios aukščiausias laipteis – yokozuna – didžiojo čempiono titulas. Iš jį gavusio sportininko yra tikimasi, kad jis šį titulą išlaikys, o jei rezultatai prastėja – atsistatydins.