Japonijos agentūra "YUKARI" | Edo Laikotarpis
18159
page,page-id-18159,page-template-default,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-theme-ver-7.6.2,wpb-js-composer js-comp-ver-4.6.2,vc_responsive

Edo Laikotarpis

Edo (江戸時代 Edo jidai), dar žinomas kaip Tokugavų laikotarpis (徳川時代 Tokugawa jidai), Japonijos istorije truko nuo 1603 m. iki 1867 m. Tokugavų šiogunato įkūrėjas buvo Tokugava Iejasu (徳川家康 Tokugawa Ieyasu; 1543 – 1616), o laikotarpis pavadintas pagal tuometinę sostinę – Edo (dabartinis Tokijas). Šis laikotarpis pasižymi kultūros suklestėjimu ir buvo laikomas amatų aukso amžiumi. Svarbu pabrėžti, kad Edo laikotarpiu Japonija izoliavosi nuo užsienio šalių, žmonės negalėjo palikti savo šalies ir dėl šios priežasties išaugo susidomėjimas savo pačių kultūra bei naujų kultūros formų kūrimu.

Šiogunatas siekė kontroliuoti šalies viduje vykstančius procesus, pavyzdžiuj draudė krikščionybę, bet kontroliuoti tokius procesus visiškai buvo neįmanoma.

Pirklių luomo suklestėjimo metu išaugo populiariosios miesto kultūros poreikis. Didėjantis miesto kultūros populiarumas parodė šio laikotarpio meno tendencijas. Edo laikotarpiu išpopuliarėjo kabuki (歌舞伎) teatras, ukiyo-e (浮世絵) medžio graviūrų atspaudai, haiku (俳句) poezija.

DP122119
1009-1

Literatūra

Taikiu Edo laikotarpiu buvo rašoma ankstyvoji moderni literatūra (1603-1868 m.). Japonijos atsiskyrimas nuo kitų valstybių labai paveikė literatūrą. Tai paskatino vietinių literatūros formų vystymąsi. Tuo metu iškilo darbininkų  ir vidurinioji klasės. Dramos formos išsivystė į kabuki. Kadangi pakilo miestiečių raštingumas, atsirado bibliotekos, debiutavo daug naujų literatūros žanrų. Vieni žymiausių ir labiausiai išpopuliarėjusių žanrų buvo haiku ir gesaku (戯作).

Tokugavų valdymo laikotarpiu haiku  tapo svarbiausiu poezijos žanru. Vakarų pasaulyje haiku žinome kaip trieilį, 17 skiemenų, visiškai išbaigtą eilėraštį. Pirmoji ir trečioji eilutė turi po 5 moras, o antroji – 7. (Mora – tai garso vienetas, kuris yra prilyginamas skiemeniui). Svarbu žinoti, jog Japonijoje jis nebuvo padalintas į eilutes, dažniausiai užrašomas vienoje eilutėje. Haiku eilėraščiuose rimas nenaudojamas, išskyrus atsitiktinius atvejus arba vidinius rimus bei aliteracijas, susidarančias savaime, kiekvienam japonų kalbos skiemeniui baigiantis viena iš penkių balsių arba raide „n“, kuri skaitoma atskiru skiemeniu ir tariama taip, lyg po jos būtų balsis. Poetas naudodamas paprastą kalbą aprašo gamtos grožį, metų laikus, dienos laiką. Trieiliuose gausu simbolių, kuriais norima perteikti gamtos bei žmogaus ryšį.

旅に病みて夢は枯野をかけ廻る

たびにやみてゆめはかれのをかけめぐる

tabi ni yamite yume ha kareno wo kakemeguru

   Matsuo Bašiō松尾芭蕉 (1644-1694)

Aš susirgsiu kely…

Ir suks mano sapnai

Ratus virš nušaluso lauko

Gesaku (liet. žaisminga kompozicija) buvo pavadintas grožinės literatūros žanras, pasižymėjęs savo komiškumu ir satyra. Gesaku rašytojai nesiekė grožio ar tobulumo, o tik populiarumo visuomenėje ir finansinio pelno, todėl jų kūryba buvo orientuota į mases ir tai buvo jų pragyvenimo šaltinis.

Dailė

Edo laikotarpiu menininkų padėtis visuomenėje pakito. Jie buvo labiau vertinami ir sulaukė didesnės finansinės sėkmės nei ankstesniais laikais. Šio laikotarpio metu atsirado naujų dailės krypčių, tokių kaip Ukiyo-e, Nanga (南画), dar žinoma kaip Bunjinga(文人画).

 

Ukiyo-e, dar žinomas kaip “plūduriuojančio pasaulio paveikslai” yra 17a. prasidėjusi japoniško meno kryptis, kuomet paveikslas yra atspaudžiamas nuo medyje išraižyto atvaizdo. Šios graviūros buvo nukreiptos pagrinde į klestinčią pirklių klasę Edo laikotarpiu. Populiariausi atvaizdai buvo tų laikų gražuolių – kurtizanių, kabuki aktorių bei sumo imtynininkų vaizdavimas, scenos iš įvairių istorinių laikotarpių bei folkloro pasakojimų, įvairūs kelionių vaizdai bei kraštovaizdžiai, flora ir fauna, bei, žinoma, erotika. Visais ukiyo-e paveikslais siekta išreikšti idealizaciją moderniam urbanistiniam gyvenimui, jų auditorija – nauja miestiečių klasė. Ukiyo-e darė įtaką net tokiems žymiems menininkams kaip Van Gogas.

Tačiau svarbiausia suprasti, jog dauguma ukiyo-e graviūrų buvo kuriamos labiau reklaminiais, nei meniniais tikslais.

Hiroshige_Van_Gogh_1

Nanga (liet.: „Pietiniai paveikslai“) arba bunjinga (liet.: „Literatų tapyba“ ) yra kilusi iš Kinijos ir 18a. pristatyta Japonijai. Ši meno šaka greitai suklestėjo Japonijos miestuose. Japonų intelektualai norėjo perimti klasikinės kinų tapybos tradicijas, tačiau dėl Japonijos izoliuotumo, tapytojai galėjo mokytis tik iš Kinijos importuotų knygų. Kaip ir Kinijoje, buvo tapomi įvairūs gamtovaizdžiai, gėlės, paukščiai, medžių šakos. Naudotas juodas tušas. Svarbu tai, jog japonai ne tik studijavo nanga, bet ir bandė ją sujungti su savo tradicijomis, todėl kūriniuose gausu japoniškos tapybos bruožų.

nanga
Kabuki 
featuring Ebizo Ichikawa XI
at Sadler's Wells, London, Great Britain 
rehearsal 
3rd June 2010 


Ichikawa Ebizo (as Sato Tadanobu / the fox Genkuro)


Photograph by Elliott Franks
Contact:
15a Campbell Road
London E3 4DS
United Kingdom
Tel 07802 537 220 
elliott@elliottfranks.com

2010©Elliott Franks
Agency space rates apply

Teatras ir muzika

Takugavų šiogunato valdymo laikotarpiu teatras ir muzika buvo viena populiariausių pramogų, o kabuki, nō(能) ir bunraku (文楽) buvo populiariausios teatro rūšys. Edo laikotarpiu nō tapo oficialia meno rūšimi, ji jungė muziką, dramą ir šokį. Kabuki ir bunraku vaidinimų temos buvo panašios, dažniausiai apie tragišką meilę, herojiškas istorijas ir legendas. Įsivaizduoti teatrą be muzikos Edo laikais buvo sunku, tad tokie instrumentai kaip tristygė japoniška gitara shamisen (三味線), japoniškos kanklės koto (琴) ir bambukinė fleita shakuhachi (尺八) tapo neatsiejama jo dalimi.

 

Kabuki (liet.: Daina, šokis, menas) yra teatro šaka, atsiradusi ankstyvajame 17a. Pradžioje kabuki vaidino moterys, tačiau vyriausybei tai pasirodė nepriimtinna ir joms buvo uždrausta dalyvauti vaidinimuose. Iki šiandien kabuki pasirodymuose vaidina tik vyrai. Išskirtinis kabuki bruožas yra aktorių grimas.

Bunraku – tradicinis lėlių teatras, Edo laikotarpiu išpopuliarėjęs tarp nekilmingųjų gyventojų. Lėlių dydis siekia iki vieno metro. Jos laikomas arti krūtinės ir valdomos be virvelių, tačiau kiekvienai lėlei valdyti reikia trijų žmonių. Lėlę valdantys žmonęs visuomet vilki juodus kimono, kurių paskirtis šiuo atveju – likti nepastebėtam. Stebint bunraku vaidinimą, lėlių valdytojų reikia “nematyti”. Vaidinimo metu grojama Shamisen, istoriją pasakoja ne lėlių valdytojai, o pasakotojas, kuris turi įgarsinti tiek vyriškas, tiek moteriškas roles bei nuolat keisti intonacijas.

Nō Nors buvo sukurtas dar 14a., tik Edo laikotarpiu jis buvo pripažintas kaip oficialus ceremoninis menas ir tapo tradiciškumo apibūdinimu. Priešingai nei kabuki, yra statiškas, jo kalba – poetinė, tonas – monotoniškas, kostiumai – puošnūs ir sunkūs. vaidinimai yra orientuoti į įvairias legendas, istorinius pasakojimus, dažniausiai apie praeities vaiduoklius, sapnus, antgamtišką pasaulį ir dvasias. vaidinimai atliekami ant scenos, kurios fone privalo būti pušies paveiklas. Edo laikais scenos stovėjo lauke. kaip ir kabuki vaidina tik vyrai. Vienas svarbiausių elementų – medinės kaukės, dėvimos vaidinimo metu.

春日神社ー篠山ー翁奉納P1011774

Virtuvė

Suši (すし) tapo populiariu patiekalu Edo laikotarpiu, jam pagaminti nebebuvo naudojama žuvies konservavimo metodika. Šis patiekalas buvo gaminamas jau ankstesniuose laikotarpiuose, tačiau Tokugavų valdymo laikotarpiu suši įgavo modernų stilių. Suši yra gaminamas iš ryžių, jūros gėrybių, daržovių. Šiam patiekalui aštrumo suteikia japoniški krienai – vasabis (わさび wasabi). Edo laikotarpiu atsirado daug suši restoranų, kurie buvo populiarūs tarp miestiečių klasės atstovų.

Pietų Japonijoje, ypatingai tose vietovėse, kuriose buvo gaunamas mažesnis ryžių derlius, labai populiarėjo saldžios bulvės. Taip pat, kai buvo išvystyta soba (蕎麦)- grikinių lakštinių gaminimo technika, visoje Japonijoje, o ypač Edo mieste, labai išpopuliarėjo iš miltų gaminami lakštiniai. Tačiau vakarų Japonijoje populiaresni buvo iš kvietinių miltų gaminami udon (うどん) lakštiniai.

Dar vienas populiarus patiekalas tempura (jap.:天ぷら)– traškioje tešloje apkeptos jūrų gėrybės ar daržovės. Pirmą kartą tempuros receptą pristatė portugalų misionieriai, atvykę į Nagasakį. Pirmasis Tokugavų šiogunas Tokugava Iejasu labai pamėgo tempurą, nuo tada ir  išpopuliarėjo šis patiekalas.

food
_1_spot_child_zoom-001

Arbatos ceremonija

Arbatos ceremonija buvo vadinama chanoyu (茶の湯) arba sadō (jap.:茶道) – arbatos kelias, menas. Nuo XVI a. arbatos gėrimo ceremonija išpopuliarėjo visuose gyventojų sluoksniuose. Tradicinis arbatos paruošimas ir jos gėrimas buvo paveiktas Dzen budizmo tradicijų. Arbatai paruošti naudojami žalios arbatos milteliai – macha (jap.:抹茶), o prieš arbatos gėrimą yra patiekiamas maistas – chakaiseki (茶懐石), kuris yra paprastas ir lengvas. Dažniausiai patiekiama lengvi užkandžiai, tradiciniai saldumynai.