Japonijos agentūra "YUKARI" | Dō – Penki keliai
18252
page,page-id-18252,page-template-default,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-theme-ver-7.6.2,wpb-js-composer js-comp-ver-4.6.2,vc_responsive

Dō – Penki keliai

Japoniškai (道) – reiškia kelią. Penki japoniški keliai – tai yra šiodō (書道) – kaligrafija, sadō (茶道) – japoniška arbatos ceremonija, budō (武道) – kovos menas, kadō  (花道) – puokščių sudarymo menas, kōdō (香道) – smilkalų ceremonija. Visi šie keliai yra glaudžiai susiję vienas su kitu.

 

 

Kaligrafijos kelias. Šiodō.

Japoniška kaligrafija yra viena iš populiariausių meno formų Japonijoje. Kaligrafiniai darbai vertinami ne mažiau nei tapybos kūriniai. Tačiau ši meno rūšis taip pat turi ir filosofinę reikšmę.  Paprasčiausiu supratimu kaligrafija yra gražaus rašymo menas. Meistras sukuria meno kūrinį bambukiniu teptuku braukdamas per ryžių popierių, taip perteikdamas harmoniją ir grožį. Paprastumo ir grakštumo susiliejimas įsikūnija kaligrafijos kūriniuose kaip vienas svarbiausių Japonijos estetikos principų wabi sabi (侘寂). Wabi sabi estetika priima laikinumą ir netobulumą, pasižymi asimetrija, paprastumu, asketizmu.

Japonijos kaligrafijoje visi elementai yra svarbūs, hieroglifai yra harmoningi, proporcingi ir subalansuoti. Visi taškai ir linijos, jų kryptis, forma ir net tuščia erdvė turi reikšmę.

maxresdefault

Kaligrafija nėra tik gražūs užrašai – užrašytuose žodžiuose dažnai slypi sudėtingas kaligrafo jausmas, gili mintis. Linijų harmonija bei elegancija sukuria ne tik estetinį malonumą, bet ir perduoda ilgametę išmintį. Kiekviena linija yra reikšminga; kiekvienas kaligrafo teptuko brūkštelėjimas kuria kažką gražaus. Kadangi Rytų šalyse tikima, kad hieroglifas taip pat turi ir sakralinę vertę, kaligrafiniai ženklai turi galios. Rašant kaligrafinius ženklus reikia galvoti apie sėkmę, šviesą, meilę, malonumą, kūrybiškumą bei apie viską, kas teikia laimės.

Tradiciškai kaligrafiniai simboliai rašomi lakoniškai: juodu tušu ant balto poprieriaus lapo. Baltas popierius Zen filosofijoje įkūnija tuštumą, o juodi ženklai baltame fone reiškia in ir jang – moteriškąjį ir vyriškąjį pradus.

Kaligrafija yra plačiai naudojama arbatos ceremonijoje. Arbatos ceremonijos meistrai studijuoja kaligrafiją ne mažiau nei patį arbatos ceremonijos procesą. Taip pat kaligrafijos meno mokėsi japonų aristokratai bei samurajai.

Arbatos ceremonijos kelias. Sadō.

Japoniška arbatos ceremonija, dar vadinama čianoju (chanoyu (茶の湯) – karštas vanduo arbatai), atsirado kai Japonija iš Kinijos perėmė praktiką gerti žaliąją arbatą ir Zen budizmo įsitikinimus. XVI a. Sadō meistras Sen no Rikiū (Sen no Rikyu) į arbatos ceremonijas įtraukė wabi estetikos suvokimą bei idėją, kad kekvienas susitikimas turėtų būti ypatingas ir unikalus. Tradicinė japoniška arbatos ceremonija tapo daugiau nei paprastas arbatos gėrimas – tai dvasinė patirtis, įkūnijanti harmoniją, pagarbą, tyrumą bei ramybę.

Arbatos ceremonijos šeimininkas kruopščiai ruošiasi, kad ceremonija būtų tobula, bet paprasta kiekviena detale. Ceremonija gali būti atliekama namuose, specialiame arbatos kambaryje, arbatos namuose, netgi lauke. Arbatos kambario dekoras labai paprastas – kambarį puošia kakemono (掛物) kabantys ritiniai, tematiškai atitinkantys metų laiką ar atspindintys gerai žinomą pasakymą.

Prieš ceremoniją, svečiai laukia laukiamajame, vadiname mačiai, kol šeimininkas ruošiasi. Svečiai turi praeiti pro rodži (露地), kas išvertus iš japonų kalbos reiškia rasotą žemę, simboliškai atsikratant pasaulio dulkių. Tada svečiai nusiplauna rankas ir veidus vandeniu iš akmeninio dubens (jap. tsukubai 蹲).

Šeimininkas priima svečius prie mažų durelių arba žemų vartų, dėl kurių svečiai privalo pasilenkti prieš įeidami. Neformalaus susitikimo metu svečiams patiekiami saldumynai ir tik po to arbata. Formalaus susitikimo metu pirmiausia patiekiamas trijų patiekalų kursas. Tokio tipo arbatos ceremonija kartu su sake ir pertrauka prieš patiekiant arbatą gali užtrukti iki keturių valandų.

Norint tobulai įvaldyti japoniškos arbatos ceremonijos meną gali prireikti daugelio metų praktikos. Japonijoje daug žmonių renkasi sadō pamokas ar prisijungia prie sadō  klubų mokyklose, koledžuose ar universitetuose. Studentai mokosi įprastų paruošimo ceremonijų, tokių kaip tinkamai įeiti ir išeiti iš arbatos kambario, kada nusilenkti, kaip tinkamai paruošti arbatą ir panašiai. Vis daugiau praktikuojantis galima gauti sertifikatus už tam tikrų procedūrų įvaldymą. Tačiau net ir gavus daugybę sertifikatų, studentams gali tekti praleisti visą gyvenimą siekiant tobulumo.

01fcc523-f6a9-45a1-af75-62d96c85ed78
sado_TOP

Kovos meno kelias. Budō.

Žodyje budō šaknis bu reiškia karą ar kovą, o reiškia kelią. Senovėje budō buvo itin svarbus ir praktiškas gyvenimo būdas, kai filosofija buvo jungiama su fiziniu pasiruošimu realioms kovoms. Modernusis budō neturi išorinio priešo, tik vidinį – kovojama su žmogaus ego.

Žodis budžiutsu (武術) susideda iš tos pačios šaknies bu ir džiutsu, kas reiškia „technika“. Šį žodį galima išversti kaip „karo mokslas“ arba „kovos amatas“. Tačiau tiek budō, tiek budžiutsu naudojami kartu sinonimiškai kalbant apie kovų menus. Bet budō ir budžiutsu turi labai nedidelį skirtumą: budžiutsu skiria visą dėmesį fizinei kovai (kaip nugalėti priešą), o budō daug dėmesio skiria žmogaus dvasinio pasaulio tobulinimui, psichinės būsenos stiprinimui.

1964 m. budō buvo įtrauktas į vasaros olimpinių žaidynių demonstracinę programą.

Žinomiausi budō stiliai yra karate, džiūdō, kendō, aikidō, iaidō, džiūdžitsu, kiūdo, nindžiutsu, šiorindži kempō.

e8a1a8e7b499efbc911
20121223_kyuudou01

Puokščių sudarymo kelias. Kadō.

Kadō dar labai dažnai vadinamas ikebana (生け花). Kadō arba ikebana – tai meno rūšis, išsivysčiusi Japonijoje per sepnynis amžiusi. Jos pagrindinis uždavinys – gražiai komponuoti gėlės, lapus ir šakelės į vazas ar kitus indus. Kad būtų galima komponuoti gėles būtent taip, kaip nori, svarbu susipažinti su daugybe tvirtinimo ir pozicionavimo būdų. Šių technikų žmonės mokosi lankydami ikebanos pamokas. Dažniausiai išmokti tokių technikų ir įgauti įgūdžių užtrunka nuo trijų iki penkių metų.

Per septynis šimtus metus ikebana mene išsivystė daugybė skirtingų komponavimo stilių. Tarp pačių įprasčiausių stilių yra rikka (stovinčios gėlės), seika arba šioka (gyvos gėlės) ir nageire (įmestos gėlės), kai komponuojama dubens formos vazose, ir moribana (sukrautos gėlės) stilius naudojamas lėkštės formos induose.

Tradiciškai ikebana buvo dekoruojama tokonoma (床の間) – niša japoniško stiliaus kambariuose, kuriuose paprastai būdavo priimami svečiai. Šiais laikais ikebana dažnai matoma prieškambariuose ir svetainėse, taip pat didelių pastatų vestibiuliuose bei parduotuvių vitrinose.

24_wakku-kado

Komponuojamas gėles meistras renkasi siekdamas sukurti harmoniją tarp gėlės, indo ir aplinkos. Nors vakaruose komponuojant puokštes naudojami gėlių sluoksniai, ikebana mene svarbiausia panaudoti kiek galima mažiau lapų ir stiebų, taip sukuriant elegantiškus kontūrus, išryškinančius gėlių grožį.

Kai kurios ikebana mokyklos pradėjo įtraukti vakarietiškus metodus (pavyzdžiui hana-išiō Ohara mokyklos stilius). Tačiau net mokyklos, perėmusios kai kuriuos vakarietiškos orandžerijos elementus, nenaudoja tankių gėlių sluoksnių, kompozicijos yra prisotintos rytietiško mentaliteto gamtos suvokimo ir įtraukia erdvę aplink gėles taip suteikdamos tobulą pusiausvyrą tarp elementų.

Smilkalų ceremonijos kelias. Kōdō.

Kōdō – smilkalų ceremonija – Japonijoje susiformavo ir plačiai paplito tarp aristokratų ir aukšto rango samurajų XV amžiuje Muromači laikotarpiu (室町時代). Šis menas populiarumu nenusileido ir netgi padarė didelės įtakos arbatos ceremonijai bei kaligrafijai. Smilkalų ceremonijos metu, kaip ir arbatos ceremonijoje, laikomasi griežtų taisyklių, specifinių etiketo normų. Smilkalų ceremonija yra ne tik mėgavimasis įvairiais aromatais, bet ir dvasinė patirtis, psichinės būsenos nuraminimas ir gerinimas.

Formavimosi metu kōdō suskilo į daugybę mokylų, iš kurių iki šių dienų išliko dvi pagrindinės: Oie-riū (御家流) ir Šino-riū (志野流) mokyklos. Oie-riū mokykla daugiausiai dėmesio skyrė būtent smilkalų aspektui ceremonijos metu, suformavo dabartinės smilkalų ceremonijos manierą ir pagrindinius kōdō atlikimo metodus. Šios mokyklos mokymai ir kōdō metu žaidžiami žaidimai išpopuliarėjo tarp kilmingųjų. O Šino-riū mokykla daugiau dėmesio skyrė formalumamas ir manieroms, todėl labiausiai paplito tarp samurajų ir prekybininkų klasių.

Kōdō ceremoniją atlieka vienas žmogus – ceremonijos šeimininkas. Šis žmogus veda kumikō (組香) žaidimą. Iš pradžių ceremonijos šeimininkas įkaitina anglies gabaliuką, įdeda jį į smilkalinę (kōro 香炉) su baltais pelenais ir užkloja karštą anglį plonu pelenų sluoksniu. Tuomet pelenus suformuoja į kūgio formos kalniuką, ant kurio padeda plonytę plokštelę, o ant jos – mažytį kvapaus medžio gabaliuką, kuris ir skleidžia malonų aromatą. Tuomet smilkalinė siunčiama ratu ir kiekvienas ceremonijos dalyvis turi progą pauostytį aromato tris kartus. Kōdō ceremonijos dalyviai privalo pasidėti smilkalinę ant kairės rankos, dešine ranka uždengti smilkalinės viršų taip, kad nykštys ir mažasis pirštelis liestų smilkalinės kraštus, priartinti smilkalinę prie nosies ir įkvėpti aromato, kylančio iš tarpelio tarp dešinės rankos nykščio ir rodomojo piršto. Tuomet kiekvienas dalyvis bando atspėti koks tai buvo kvapas ir procesas kartojamas iš naujo, tik jau su kitu aromatingo medžio gabalėliu. Žmogus, atspėjęs daugiausiai kvapų, laimi žaidimą, o pagrindinis prizas – japoniško popieriaus lapas su teisingais atsakymais.

„10 ypatybių“ (香十徳) – tai sąrašas naudingų dalykų, kuriuos žmogus gauna atlikdamas kōdō ceremoniją (香 reikškia aromatą). Šis sąrašas buvo sudarytas dar XV amžiuje ir yra cituojamas smilkalų ceremonijos metu ir šiais laikais. 10 ypatybių:

  • 感格鬼神   Sustiprina pojūčius
  • 清浄心身   Apvalo kūną ir protą
  • 能払汚穢   Pašalina taršą
  • 能覚睡眠   Išsklaido mieguistumą
  • 静中成友   Gelbsti vienatvėje
  • 塵裏愉閑   Įneša ramybės akimirką į įtemptą gyvenimo ritmą
  • 多而不厭   Nėra nemalonus, net kai jo daug
  • 募而知足   Užtenka net ir mažo kiekio
  • 久蔵不朽   Laikas nekeičia kokybės
  • 常用無障   Nekenksmingas net naudojant kasdien
kodo2
KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA